Gyventojų ir lankytojų atsiliepimai

Sveiki. Labai atsiprašau už sutrukdymą. Norejau,kad laiškutį gautų darbuotoja Rimutė. Mes ją taip vadinome. Norėjau padėkoti uz suteiktą prieglobstį, kai buvo negera, už pamokėles,už meilę ir už gerą širdį, visoms darbuotojoms – ačiū. Norėjau tuo pačiu ir atsiprašyti, kad nevykdžiau reikalavimų ir peržengiau ribas, neapgalvojusi, kas nutiks su sūneliu Airidu ant rankų, išejus is Jūsų Kartų namų. Tik pamokius gyvenimui ir susikūrusi savo stiprią asmenybę išmokau gyventi, sukurti šeimą, myleti vaikus labiau už save ir suaugti į protą. Norėjau perduoti didžiausius linkejimus visoms tuo metu dirbusioms darbuotojoms ir aisku atsiprašyti už savo tokius poelgius. Mes gyvename Italijoje, sekasi gerai dirbu, rūpinuosi Airidu, susilaukiau ir dukrytės, kurią pavadinau savo senelių atminčiai, jų vardu, Simona. Nes senelis buvo Simonas, o močiūtė Ona.Taip pat yra ir itališkas vardas. Mano Airidui jau 8 metai, rugpjūtyje bus 9. Mes buvome pas jūs, kai jis dar nebuvo gimęs….. Gyvenimo istorijų iš praeities niekada neištrinsi ir nereikia, nes juose galima atskleisti, prisiminti gerų…. su meile…Blogi dalykai,taip pat nėra pamirštami,tik gerai pasimokoma iš jų ir žmogus tampi daug stipresnis. Aš turiu sąžinę ir noriu, kad Jūs neminėtumėte blogais prisiminimais.Tai reiškia, kad aš turėjau visą tai praeiti pati savo gyvenimo kelyje,o Jūs man padėjote eiti sėkmingesniu keliu, bet nepaklusau. Nusivilti niekada negalima, gyvenimas duotas vienas, ir širdis viena. Bet joje telpa daugelis širdžių, kurios tikrai norėjo gero…. Aš Jūsų niekada nepamiršiu.

Linkejimai. J. M.

Rudenį bus 15 metų kai gyvenu Kartų namuose. Tik atvykus kokį mėnesį ar du buvo sunku. Dabar skųstis nėra kuo. Jaučiuosi geriau negu namuose. Namuose tokių sąlygų nebuvo. Kai atvykau Katrų namuose jau gyveno keli gyventojai. Iš kurių likome tik trys. Džiaugiuosi, kad dar laikosi sveikata, galiu padėti kaimynams. Buvo laikas kai galėjau padėti kiemo darbuose. Visada jaučiau atsakomybę už Kartų namų daiktus- kriaukles, vonias ir kitą inventorių.

Kazimieras, 79 m.

Čia visi geri, malonūs, visur padeda, su šypsena, nepakelia tono, vadina tik gražiais žodžiais. Aš gimiau Vilijampolėje, čia atbėgdavau pažaist mažas būdamas, šitam darželio kieme. Dabar grįžau kaip į namus; ne, čia geriau nei namai, čia aš ne vienas, čia man saugu.

Hubertas, 50 m.

Ką gero galiu papasakoti apie Kartų namus? Jei neturi vaiko auginimo įgūdžių – socialinė darbuotoja tikrai išmoko kaip ir kiek aprengti vaiką, kiek kartų per parą duoti valgyti. Tvarkingumo, įvairių reikalų tvarkymo, išmoksta gaminti maistą. Čia galima įsidarbinti ir taip tobulintis….
Dar Kartų namuose gali gyventi moterys iš įkalinimo įstaigų, taip pat neturinčios tinkamų gyvenimo sąlygų, bei merginos iš vaiknamių kai pastoja.
Taip pat čia gyvena seneliai. Kai kurie neturi gyvenamosios vietos, kitus vaikai iš namų išvarė, o dar kiti turi kur gyventi, bet nepajėgia būti vieni dėl sveikatos.
Kauno kartų namai tikrai reikalingi visiems šiems žmonėms.
Asmeniškai mano gyvenime pasikeitė daug dalykų: negeriu, tapau šiek tiek tvarkingesnė, išmokau kalbėti telefonu su viešų įstaigų (seniūnijos, poliklinikos, darbo biržos ir kt.) atstovais, pradėjau reikšti savo mintis, nebeišleidžiu visų pinigų maistui.

Buvusi gyventoja, 29 m.

Niekada taip negyvenau. Čia tikras rojus. Kai gulėjau ligoninėje labai norėjau grįžti namo, į rojų. Visi stebėjosi, kad senelių namai galėtų būti rojus. Sakiau,- atvažiuokit ir pažiūrėkit. O palyginus su ligonine – tai kaip pragaras ir rojus.

Bronislava, 80 m.

Apie Kartų namus sužinojau iš kaimynės, kuri buvo juose gyvenusi. Niekada negalvojau, kad ir man gyvenime teks kreiptis į šiuos Kartų namus prašyti pagalbos.
Savo šeimoje nesu vienturtė dukra, turiu jaunesnę seserį, kurią augina ir rūpinasi globėjai. Mama dėl savo sunkios ligos buvo surašiusi testamentą, kad po jos mirties viskas lieka mano seseriai. Kreipiausi į visas man žinomas teisines instancijas, kad užginčyti testamentą. Kol vyko teismai, su savo šeima gyvenau mamos bute, kuriame buvau registruota. Laikui bėgant teko geranoriškai išsiregistruoti ir išeiti iš buto, nes testamento užginčyti nepavyko. Tada kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos skyrių prašydama, kad mane su sūnumi priimtų į Kartų namus. Dėl mano nesirūpinimo vaikais ir netinkamo elgesio trys mano dukros buvo globojamos „Pastogėje“, vėliau jomis rūpinosi globėjai. Į mano prašymą buvo atsižvelgta gana greitai.
Kai atsikrausčiau į Kartų namus jausmas buvo kaip ligoninėje (vienoje pusėje gyvena seneliai, kitoje motinos su vaikais). Bet kitos išeities nebuvo, neturėjau kur eiti su kūdikiu ant rankų. Įsikūriau duotame kambarėlyje, susipažinau su socialinėmis darbuotojomis, kitomis motinomis, namų taisyklėmis. Taisyklių laikytis būtina, tik taip gali tinkamai išnaudoti laiką, kurį čia gyveni. Laikui bėgant keitėsi mano gyvenimo būdas, prisitaikiau prie gyvenimo sąlygų. Kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, kad man grąžintų jauniausią dukrą. Atsiimant ją iš globėjų atvejo svarstyme iš Kartų namų dalyvavo socialinė darbuotoja ir pavaduotoja, jos mane užtarė, padėjo. Dukra man buvo grąžinta, o socialinė darbuotoja toliau stebėjo kaip man sekasi rūpintis savo vaikais ir auginti juos be smurto. Pateikiau visus reikiamus dokumentus, kad dukra galėtų lankyti vaikų darželį.
Pasibaigus sutarčiai su Kartų namais, kur pragyvenau metus laiko, už tinkamą elgesį ir rūpinimąsi vaikais be smurto, man su šeima suteikė galimybę nuomotis Kartų namams priklausantį butą. Socialinė darbuotoja irgi pritarė, kad galiu gyventi savarankiškai. Bute gyvenu tris metusi. Per tą laiką išmokau laiku mokėti mokesčius, o likusius pinigus paskirstyti, kad užtektų visam mėnesiui. Dalyvavau įvairiose projektuose, įgijau valytojos specialybę, lankiau kompiuterinio raštingumo ir anglų kalbos kursus.

Buvusi gyventoja, 33 m.

Šį pavasarį suėjo 3 metai kai gyvenu Kartų namuose. Po 11 mėnesių praleistų slaugos ligoninėje, po skaudžios netekties- sesers mirties, buvo baisu keisti gyvenamą vietą. Čia irgi jaučiausi vienišas, trūko šeimos. Dvi savaites gyvenau vienas kambaryje, mažai su kuo kalbėjausi. Atvykus naujam gyventojui Povilui padėtis pasikeitė.
Dabar po 3 metų jaučiuosi gerai, įpratau ir nieko nenoriu keisti.

Eugenijus, 57 m.

Vienos gyventojos laiškas, parašytas išeinant iš Kartų namų gyventi savarankiškai:

Mielos merginos
Smagu buvo su jumis bendrauti…laikas greit prabėgo. Vienos išeina, kitos sugrįžta, ateina. Mūsų graži šeima suyra ir vėl buriasi. Nepamiršiu tų ilgų vakarų, vaikų šurmulio, juoko, triukšmo, rytinės kavos pavėsinėj…buvo gera dalintis džiaugsmu, rūpesčiais, svajonėmis.
Aš nuoširdžiai jums linkiu gyvenant čia, Kartų namuose, susitvarkyti savo gyvenimus, siekti tikslų ir svajonių, padėti sau ir kitoms, juk mūsų siekiai ir viltys panašūs, visos čia ateinam nusivylusios, įskaudintomis širdimis. Linkiu kovoti ir skintis kelią dėl savęs ir vaikų, juk jie tarsi gėlės, tik jas reikia laistyti…
Nors buvo visko: ir pykčių, ir ašarų, gal kartais pasakyti žodžiai nebuvo teisingi, bet man liksite artimos, nes su jumis gyvenau ir visko patyrėme drauge.
Būkite visada žavios, draugiškos, geros mamytės, tokios, kokios esate dabar!

Gerb. socialinės darbuotojos
O su jumis nebuvo liūdna! Jūsų visur pilna, viską spėjate aprėpti, patarti, suprasti, pagelbėti. Kartais man atrodė, kad buvau nesuprasta, neišklausyta, bet toks yra gyvenimas ir ne viskas taip pilka kaip atrodo.
Aš jums linkiu ir toliau taip dirbti savo darbą, kantrybės, supratimo, šilumos. Juk esame kaip šeima šiuose namuose ir viskas kas aplinkui mus sieja.
Buvo gera su jumis pasisėdėti prie arbatos, pasikalbėti, padiskutuoti. Smagūs ir linksmi gimtadieniai, kitos šventės liks mano prisiminimuose.
Nors išeinu, širdy kažkas dreba, jausmas gilus kaip jūra…gal tai prisirišimas? Gimsta liūdesys ir džiaugsmas kartu…juk čia buvo mano namai…
Sudiev ir visiems sėkmės

Buvusi gyventoja, 25 m.